„Jau nuo mažens jaučiau, kad esu kitokia. – pasakojo Cambria Harris amerikiečių leidiniui „Women’s Health“. – Aiškiai suvokiau, kad savo išvaizda ir būdu išsiskyriau iš aplinkinių vaikų. Užaugau labai religingoje šeimoje, nelankiau mokyklos, o buvau mokoma namuose. Be to, turėjau tam tikrų mokymosi sutrikimų, dėl kurių negalėjau eiti į mokyklą kaip visi mano bendraamžiai. Didžiausią pasitenkinimą ir ramybę man suteikdavo maistas.“
Pasak merginos, palaipsniui maistas tapo mano geriausiu ir patikimiausiu draugu, nes kitų draugų ji neturėjo. Per visą savaitę vienintelė proga, kai ji galėdavo pamatyti kitus žmones ir pabendrauti, buvo sekmadieninės mišios bažnyčioje.
„Turiu prisipažinti, mano socialiniai įgūdžiai buvo labai prasti, – pasakoja Cambria. – Jaučiausi apgailėtina dėl to, kad neturiu draugų ir nemoku užmegzti paprasčiausio pokalbio. Tačiau šias niūrias mintis išvaikydavo žinojimas, kad po mišių kartu su šeima eisime pietauti. Visi šie blogi įpročiai nulėmė tai, kad pirmaisiais metais, kai įstojau mokytis į aukštąją mokyklą, svėriau jau 97 kilogramus, nors mano ūgis buvo tik 1,64m.
Skubotos vedybos
Būdama pakankamai jauno amžiaus, aš skubotai nusprendžiau pradėti santykius, nors tai galiausiai privedė mane prie dar didesnio svorio augimo. Mes išsiskyrėme, kai man buvo 21-eri metai ir tuo metu aš išgyvenau didžiausią krizę savo gyvenime (ar bent jau maniau, kad tai yra didžiausia krizė). Niekada negalvojau, kad liksiu viena būdama tokio amžiaus.“
Merginai prasidėjo depresija, dėl kurios dar labiau sustiprėjo jos priklausomybė maistui.
Jewelyn Butron koliažas
Per visą santuokos laikotarpį ji priaugo daugiau 40 kilogramų.
„Maždaug po metų nuo skyrybų dienos, aš vėl pradėjau eiti į pasimatymus, – prisimena Cambria. – Tačiau labai greitai supratau, kad šioje srityje aš susidursiu su iki šiol nepatirtais iššūkiais. Tuo metu aš buvau ne tik išsiskyrusi, bet ir nutukusi, o tai dar labiau paveikė mano ir taip mažą pasitikėjimą savo jėgomis. Todėl, tarsi guosdama save, supratau, kad paguodą ir ramybę galiu rasti tik valgydama.“
Mergina kasdien užsukdavo į greitojo maisto restoranus. Maistas ją guosdavo ir tada, kai susitikusi su kokiu nors vaikinu, suprasdavo, kad tai buvo pirmas ir vienintelis jų pasimatymas.
Kai tik jausdavosi blogai – Cambria imdavo valgyti ir toks užburtas ratas sukosi daugiau nei 4 metus. Galiausiai mergina suprato, kad viso to jai gana.
„Labai gerai prisimenu 2014-ųjų metų liepos mėnesį, kai man buvo 23 metai, – atsimena Cambria. – Tuo metu dirbau slaugos namuose, buvo pietūs ir aš ruošiausi antrai darbo dienos pusei. Įvažiuodama į automobilių stovėjimo aikštelę, baigiau rūkyti savo cigaretę ir nupurčiau pelenus į mašinoje esančią peleninę. Jaučiausi pavargus ir pikta, o fone per radiją mano 99-ųjų Toyota Camry automobilyje grojo Pharell Williams daina „Laimingas“.
Ant keleivio sėdynės, visai šalia manęs, riebalų pritvinkusiame pakavimo popieriuje gulėjo du didžiuliai mėsainiai, kuriuos pirkau degalinėje. Be abejo, kažkur šalia mėtėsi ir kokakolos buteliukas.
Mano kojos, dėl karšio, svorio pertekliaus ir nuospaudų, buvo išbertos bjauriais ir negyjančiais spuogais. Tuo metu svėriau jau virš 130 kilogramų.
Jūs tikriausiai žinote tą momentą, kai tyliai ar garsiai paklausiame savęs „ir kaip tu leidai sau iki to prieiti?“. „Kaip tai nutiko?“ Šis klausimas nuolat sukosi mano galvoje ir tai tęsėsi daugiau nei keturis mėnesius, kol aš vis pažadėdavau, kad keisiu savo įpročius nuo pirmadienio.
Tačiau, tiesą sakant, taip ir pragyvenau visus metus – žadėdama sau pokyčius, bet ir bėgdama nuo jų.“
